Autorius: webkodas

Kalės šuniavimasis – vienas iš stresinių momentų veisėjo kasdienybėje. Visuomet tikimės, jog viskas bus gerai, tačiau niekuomet negali žinoti, kuria linkme įvykiai gali pakrypti. Vidutiniškai 15% kalių atvedimų yra vertinami kaip „sunkūs“. Jie ženkliai įtakoja naujagimių išgyvenamumo procentą – „normalaus“ atvedimo atveju naujagimių mirtingumas siekia 10-15%, tuo tarpu esant distokijai – net 40%. Taigi, jei matote, jog atvedimo metu kažkas klostosi ne taip – skubiai vykite pas savo veterinarą! Negaiškite!

Vienas iš būdų distokijos korekcijai veterinarijos klinikoje yra Cezario pjūvio operacija. Tai nėra sudėtinga chirurginė procedūra, jos technika buvo tobulinama metų metais. Svarbiausios naujienos – anestezijos protokolas ir naujagimių gaivinimo procedūros. Be jokios abejonės – tai pagrindiniai momentai šunų akušerijoje.

Dažniaisiai veisėjų užduodami klausimai po Cezario pjūvio yra du:

1. Kada galima vėl kergti kalę po Cezario pjūvio operacijos?

Dažnai tenka girdėti, jog buvo patarta „palaukti bent metus“, arba „praleisti dvi-tris rujas“ prieš vėl sukergiant kalę. Mums atrodo, jog turėtų praeiti gana ilgas laiko tarpas po chiruginės intervencijos, kol gyvūnas „atsistatys“… Tikrovėje yra kiek kitaip. Gimdos gijimo savybės yra neįtikėtinos. Keletą kartų dėl kitų indikacijų man yra tekę operuoti kales, kurioms po Cezario pjūvio buvo praėję labai mažai laiko. Po poros savaičių praktiškai neįmanoma pasakyti, ar apskritai gimdoje yra buvęs pjūvis! Žinoma, chirurgo vaidmuo šiuo atveju labai svarbu, tačiau jei viskas buvo atlikta teisingai ir tvarkingai – faktas: gimda sugyja labai greitai. Paprastai kalė nesurujos anksčiau, nei 4 mėnesiai po Cezario pjūvio, o tai reiškia, kad gimda bus pilnai atsistačiusi. Taigi, jei nėra kitų kontraindikacijų, kalę galima kergti.

2. Jei kalei kartą atliktas Cezario pjūvis, ar tai reiškia, jog jai to reikės ir sekančių gimdymų metu?

Jei trumpai drūtai: ne. Žinoma – tai priklauso nuo daugelio faktorių, ypač tų, kurie predisponuoja disktokiją. Tačiau prieš tai buvęs Cezario pjūvis nėra jų tarpe. Man yra tekę matyti daugybę kalių, kurios normaliai pagimdė, nepaisant to, jog prieš tai buvo operuotos. Tačiau visuomet rekomenduotina situaciją iš anksto aptarti su savo veterinaru, užsitikrinant kokybišką gyvūno apžiūrą nėštumo metu. Tokiu būdu bus galima įsivertinti kiekvieną specifinį atvejį ir, jei neišaiškinsite jokių rizikos faktorių, jūsų kalė apsišuniuos sėkmingai.

Mūsų klinikoje įvairių susirgimų ir traumų diagnostikai naudojame rentgeno aparatą PXP 20HF Plus. Tai nepamainomas pagalbininkas atliekant išsamų klinikinį tyrimą. Juo galime diagnozuoti ne tik kaulų, sąnarių patologijas, lūžius, bet ir minkštųjų audinių pakitimus, žarnyno nepraeinamumo atvejus, svetimkūnius įvairiuose organuose ir pan.

Aparatas yra skaitmeninis – rentgeno nuotrauka perkeliama į kompiuterio ekraną ir vertinama, todėl nereikia gaišti laiko ryškinimui. Nesenai atnaujinome įrangą – dabar dirbame tiesioginės skaitmenizacijos būdu, t.y. rentgeno nuotrauka į kompiuterį patenka tiesiogiai, tuoj pat po atlikimo, nebekeliant per skaitmenizatorių, taigi sutaupomas laikas. Be to, sistema nuotrauką apdoroja pagerindama vaizdo kokybę pagal iš anksto nustatytus parametrus. Tokius vaizdus galime įrašyti į CD, USB atmintinę, arba atsiųsti elektroniniu paštu.

Savo klinikoje įsigijome naują stacionarią spalvotą dolperinę sistemą VETUS-5. Tai kompaktiška, mobili, lanksti sistema garantuojanti naujovišką, greitą ir našią darbo eigą įvairiose klinikinėse srityse ir darbo aplinkose.

Šioje sistemoje suderintas puikus diagnostinis ultragarsinis vaizdas, įdiegti išsamūs klinikinių matavimų ir skaičiavimų paketai, ergonomiškas ir vartotojui patogus valdymas, platus daviklių pasirinkimas šią sistemą daro nepakeičiamą įvairiose klinikinėse srityse. Jos pagalba galima atlikti ne tik įprastus vidaus organų ultragarsinius tyrimus, bet ir spalvinę kraujagyslių vizualizaciją, paimti mėginius biopsijai ir pan. Sistema leidžia kokybiškai vizualizuoti ir monitoruoti kalių ir kačių nėštumo eigą, anksti aptikti įvairias vaisiaus vystymosi patologijas.

1. Užkrato pavojus gyvūnams augintiniams.

Virusu SARS-CoV-2 gali užsikrėsti tiek šunys, tiek ir katės, tačiau pastarosioms rizika didesnė.

Honkonge užfiksuoti 2 atvejai, kuomet šunims buvo teigiama PGR COVID-19 atžvilgiu. Šie gyvūnai gyveno su sergančiais šeimininkais. Taip pat buvo užfiksuota po vieną teigiamą kačių atvejį Belgijoje ir Honkonge.

2. Klinikinis ligos pasireiškimas.

Panašu, jog SARS-CoV-2 šunims nesukelia kliniškai išreikštos ligos, bet gali tai būti katėms..

Honkonge tirtiems šunims COVID-19 pasireiškė be klinikinių simptomų. Tuo tarpu Belgijoje katė aiškiai sirgo – vėmė, viduriavo, buvo kvėpavimo nepakankamumas.  

3. SARS-CoV-2 infekcija kitoms gyvūnų rūšims.

Eksperimentiškai nustatyta, kad SARS-CoV-2 gali užkrėsti kitas rūšis, įskaitant makaka Rhesus beždžiones. Nesenai atlikta studija Kinijoje parodė, kad virusas persiduoda šunims (tačiau labai silpnai replikuojasi), tačiau neužkrečia kiaulių, vištų ir ančių; užkrečia ir gerai replikuojasi kačių ir šeškų tarpe; katės gali virusą perduoti kitoms katėms. Tačiau tai yra eksperimentiniai duomenys.

JAV kompetetingų institucijų žiniomis, kol kas nėra duomenų, kad naminis ar bet koks kitas gyvūnas būtų žmogaus SARS-CoV-2 infekcijos šaltiniu. Nors šunims ir katėms buvo teigiami PGR ir/ar serologiniai testai, nėra duomenų, kad šunims išsivystė klinikiniai ligos simptomai, katėms jie buvo gana riboti. Egzistuoja tam tikra rizika, jog gyvūnas augintinis gali būti SARS-CoV-2 užkrato šaltinis, ypač jei jis gyvena su žmogumi sergančiu COVID-19.

Nors gyvūnų oda ir kailis gali būti kai kurių žmogui pavojingų bakterinių ar parazitinių ligų šaltiniu, kol kas nėra duomenų apie žmogaus užsikrėtimą COVID-19 nuo gyvūno. Taip pat nėra įrodymų, kad įvairūs gyvūnų priežiūros daiktai, kaip antkaklis pavadėlis, dubenėliai ir pan. būtų SARS-CoV-2 infekcijos šaltiniu. Be abejo, laikui bėgant ši informacija gali keistis…

PREVENCINĖS PRIEMONĖS

• Jei gyvūno šeimininkas serga COVID-19, jis turėtų izoliuotis nuo gyvūno lygiai taip pat, kaip ir nuo kitų šeimos narių. Jei įmanoma, gyvūnu turėtų rūpintis kitas asmuo.
• Jei vis dėlto sergantis šeimininkas rūpinasi gyvūnu, jis privalo dėvėti veido kaukę, plauti rankas prieš ir po kontakto su augintiniu; vengti glostymo, neleisti gyvūnui laižyti rūbų, rankų ir pan. Gyvūnas kiek įmanoma turėtų būti laikomas izoliuotas patalpoje.
• Šeimininkai, kuriems nėra ligos simptomų, turėtų laikyti griežtos higienos prieš ir po gyvūno maitinimo. Vandens ir maisto indus, gyvūno žaislus ir guolius reiktų nuolatos valyti ir dezinfekuoti.
• Visus koronavirusus sėkmingai nužudo įvairios dezinfekcinės priemonės, taip pat ir plovimas vandeniu su muilu, todėl gyvūno, kurio šeimininkas serga, maudymas gali sumažinti užsikrėtimo riziką. Tačiau kol kas nėra mokslinių duomenų, kurie patvirtintų šį teiginį.

Paruošta pagal:

• Radford G. Davis, DVM, MPH, DACVPM, Ajovos Universitetas, JAV
• Jarod Hanson, DVM, PhD, DACVPM, Merilendo Universiteto Medicinos mokykla, JAV